Briuselyje susirinkusi Europos Vadovų Taryba – ES valstybių lyderiai – pritarė parengtai Ekonominio stabilumo ir finansinės drausmės sutarčiai, kuri įpareigos šalis nares laikytis griežtos fiskalinės drausmės bei vykdyti atsakingą ekonominę politiką. 

Minėtą sutartį sutiko pasirašyti 25 ES šalys, išskyrus ne euro zonoje esančias Jungtinę Karalystę ir Čekiją. Tai, apskritai vertinant, manyčiau, yra svarbus pasiekimas. Jungtinė Karalystė nuo pat pradžių tvirtai laikėsi savo požiūrio į ekonominės krizės valdymą, kurį lėmė galimai nepalankių mokesčių Karalystės bankų  sektoriui svarstymas naująja sutartimi. Tuo metu Čekijos pozicija, kuri iš esmės labiau grindžiama asmeninėmis šalies prezidento Vaclavo Klauso nuostatomis, yra iš tiesų šiek tiek nuvilianti. 

Nors Briuselyje pasiektas itin svarbus susitarimas, tačiau Lietuvoje juo domimasi, regis, palyginti vangiai. Tai paaiškintina, matyt, ir tuo, kad Lietuvos ekonominė situacija šiuo metu yra geresnė nei kai kuriose didžiausių keblumų  patiriančiose ES valstybėse.

Kai kurių ES šalių pareigūnai artėjantį susitarimą dėl sutarties vadino tuščiu laiko švaistymu, tačiau tikrai nebūčiau linkęs sutikti su tokia, sakyčiau, paviršutiniška nuomone. Aišku, būtų buvę kur kas geriau, jei ES lyderiai dėl fiskalinės drausmės sutarties pasirašymo būtų susirinkę, pavyzdžiui, 2009-aisiais, o ne dabar. 

Bet ir dabar pačiai ES šis susitikimas buvo būtinas, netgi lemtingas. Ypač po to, kai neseniai reitingų agentūros sumažino pagrindinių ES valstybių skolinimosi reitingus. 

Kas gi buvo nuspręsta Europos Vadovų Tarybos susitikime Briuselyje? Pirmiausia, pritarta parengtai Ekonominio stabilumo ir finansinės drausmės sutarčiai, kurią planuojama pasirašyti kovo pradžioje. Minėta sutartimi aiškesnėmis tapo ES šalių ekonomikos reguliavimo taisyklės, kurias sulaužius numatyta griežta atsakomybė.

Sutartis įpareigoja, jog metinis struktūrinis ES valstybių biudžeto deficitas negali neviršyti 0,5 proc. nominaliojo bendrojo šalies vidaus produkto (BVP). Šią nuostatą ES valstybės dar turės įtvirtinti savo nacionaliniuose įstatymuose, pageidautina – šalių Konstitucijose.

Ką tai reiškia Lietuvos atveju? Ogi paprastą dalyką – jei pažeistume šio sutarties punkto nuostatas, Lietuvai grėstų iš anksto numatyta bauda – t.y. apie 100 milijonų litų per metus, kuriuos turėtume pervesti į ES finansinio stabilumo fondą. Reikia manyti, prarasti solidžią sumą iš biudžeto tikrai nerizikuos nei Lietuva, nei kuri nors kita ES valstybė.

Įdomus faktas, kad Europos Vadovų Taryboje pasirašyta sutartis buvo palydėta bendru ES lyderių pareiškimu, kuris yra ne mažiau svarbus. Pareiškime akcentuota būtinybė konsoliduoti šalių ekonomiką, skatinti ir kurti naujas darbo vietas – aiškiau tariant, vien taupymo nepakanka, reikia galvoti ir apie tai, kaip sumažinti šiuo metu esamų 23 milijonų bedarbių Europos Sąjungoje būrį. Taigi finansinė drausmė ir taupymas – būtina, tačiau nepakankama priemonė, jei norime galutinai pasiekti persilaužimo tašką.

Akivaizdu, kad pirminė ES reakcija į ekonominį sunkmetį buvo pavėluota, galbūt – pernelyg vangi. Tačiau tai po truputį keičiasi. ES finansinio stabilumo fondas išaugo nuo keliasdešimties milijardų iki kone 500 milijardų eurų. ES lyderiai, regis, galutinai suvokė, kad tik bendri, konsoliduoti veiksmai gali duoti teigiamų rezultatų, o gelbėjimasis po vieną toliau būtų pražūtingas.

Kalbant apie Lietuvą, galima sutikti, kad mūsų šalis jau dabar vykdo griežtas finansinės drausmės priemones ir jokiomis sankcijomis, atrodytų, nė iš tolo nekvepia. Matyt, iš anksto Lietuvos parengta pozicija, kad prie kurių finansinės drausmės sutarties nuostatų mūsų šalis prisijungs ir jas įgyvendins tik įsivedusi eurą, yra racionali.

Kitas klausimas – kai kurios euro šiuo metu dar neįsivedusios šalys, kaip antai – Lenkija, Europos Vadovų Tarybos susitikime iškėlė sąlygą, jog bendrą paktą pasirašys tik tokiu atveju, jei jų šalis įgis teisę dalyvauti euro zonos viršūnių susitikimuose priimant sprendimus. 

Toks Lenkijos noras man atrodo visiškai suprantamas ir pagrįstas. Bent iš dalies Lenkijos reikalavimams Europos Vadovų Taryboje buvo pritarta. Briuselyje sutarta, kad ne euro zonos šalys bent kartą per metus bus pakviestos kartu tartis dėl klausimų, susijusių su konkurencingumu arba kai bus svarstoma euro zonos bendroji architektūra.

Manau, Lietuvai taip pat naudinga dalyvauti 17-os euro zonos šalių vadovų susitikimuose. Juk mūsų šalis jau seniai turi neatsiejamą ir tvirtą sąsają su euru, ir šiuo aspektu yra vieningos ES rinkos dalyvė. Tikiuosi, ES priims ir tolesnius euro zonai šiuo metu dar nepriklausančioms šalims palankius sprendimus. 

Ir dėl to, kad Europos Sąjungai derėtų įvertinti jai tam tikra prasme suteiktą pasitikėjimo kreditą – juk šalys narės vis dar įvardija siekį prisijungti prie euro zonos net ir ekonominio sunkmečio laikotarpiu.  

Taigi – atsižvelgiant į išliekančius tam tikrus kai kurių šalių nuomonių skirtumus dėl parengtos sutarties, Lietuvai būtų racionalu ją ratifikuoti jau po to, kai tai padarys septyniolika euro zonai šiuo metu priklausančių valstybių. 
Dar kartą pakartosiu: vadinamoji „dviejų greičių“ Europa mūsų šaliai nebūtų naudinga. Lietuvai kartu su kitomis ES valstybėmis derėtų ir toliau keliauti bendro susitarimo link ne tik vienu traukiniu, bet ir tos pačios klasės vagone.