Visi žinome kam reikalinga ši Sutartis - parodyti visų šalių rinkėjams, kad ES ir kiekviena šalis atskirai „daro viską”, kad tik atsilieptų į ekonomikos ir finansų krizę atskirose valstybėse, ir, kad išgelbėtų eurą kaip stabilią valiutą.

Sutartis tarsi ir nieko naujo nepasako - pakartoja senus kriterijus ir įsipareigojimus dėl subalansuoto biudžeto, valstybės skolos apribojimo, reikalingų struktūrinių reformų, atsakingos ekonominės politikos. Ir daugelis šių dalykų absoliučiai teisingi.

Tačiau aš šiai Sutarčiai nepritariu ir noriu paaiškinti kodėl.

Visų pirma - nemanau, kad galima pritarti Sutarčiai kol dėl jos nėra sutarta. Galima pritarti tik deryboms dėl jos ar išreikšti principinę poziciją. Juo keisčiau yra vienareikšmiai paskelbti apie prisijungimą prie Sutarties, kol jos nėra Lietuvos arenoje. Nėra, nes jos nematė visuomenė, į lietuvių kalbą vertimo irgi nėra.

Lisabonos sutarties ratifikavimas prieš ketverius metus pirmiesiems, de facto jos net neskaičius, nedaro mums garbės, ir tokių klaidų kartoti nereikėtų.

Antra, Sutartis turi būti įvertinta atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai požiūriu. Nesakau, kad ji prieštarauja Konstitucijai, tačiau Europos institucijų galios įsikišti, kai Sutartyje numatytų kriterijų nesilaikoma, tam tikrais atvejais su Konstitucija gali kirstis.

Tokiu atveju, jei manome, kad siūloma tvarka gera, reikia išsiaiškinti, kokios galios aktu tai turi būti įtvirtinta.

Atsisiejant nuo Sutarties manau, kad iš tiesų visai sveika būtų nuostatas dėl nedeficitinio biudžeto įtvirtinti netgi Konstitucijoje (ir tam netgi nereikia jokios sutarties). Tai gerokai racionalizuotų teisėtų-neįmanomų lūkesčių svarstymą Konstituciniame teisme ir Seime.

Jei nuostatas dėl valstybės finansų prieš prisijungdami prie Sutarties išdiskutuotume ir įtvirtintume patys, tai rodytų mūsų tikrą pasiryžimą jų laikytis. Be to, nuostatos galėtų būti įtvirtintos tinkamiausiu Lietuvai būdu. Kol neapsisprendėme ko mums reikia ir kaip tai įtvirtinti, neturėtume skubėti jungtis prie ES iniciatyvų.

Trečia, nedeficitinis biudžetas yra gerai. Tai - aiškiai deklaruojamas Sutarties paviršius. Bet yra ir šis tas giliau.

Kaip nustatyti nedeficitinį biudžetą turi nustatyti kiekviena valstybė, o ne Teisingumo teismas Liuksemburge, kaip, esant ginčui, siūloma Sutarties projekte. Man panašu, kad tai ves ne prie atsakingesnio pinigų leidimo (ES čia ne geresnė nei valstybės narės), o prie faktinio mokesčių politikos harmonizavimo, kuris naudingas tikrai ne Lietuvai.

Lygiai taip pat neturiu pagrindo viltis, kad Sutarties projekte nustatytas ekonominės politikos koordinavimas skatins būtinas ekonomines reformas. Būtinos ekonominės reformos, vietoje to, kad būtų įgyvendintos kuo greičiau, prieš tai „turės būti išdiskutuotos ex-ante ir, kai to reikia, suderintos tarpusavyje”.

Nemeluokime bent jau sau: norint išlipti iš krizės ir išvengti krizių ateityje, būtina atsakinga ekonominė politika. Tačiau ją reikia vykdyti pas save namuose, o ne tartis dėl jos koordinavimo Europos mastu.

Jei norime būti Euro klubo nariais, Sutartį teks pasirašyti. Tačiau Sutarties veikimas, kaip ir Euro ateitis, - neaiški, tad kol kas geriau rūpintis namų darbais (kuriuos, tikiu, ir turi galvoje Prezidentė, palaikydama Sutartį), o ne per ankstyvu prisijungimu prie Sutarties.