LR Liberalų sąjūdžio Utenos skyriaus nariai Indrė Bivainytė, Ingrida Kepalaitė ir Tomas Meškuotis suorganizavo ir vedė kelionę Draugijos nariams.

Pirmiausiai keliauninkai aplankė Vyžuonų ozą, kuris yra ne tik gamtos paminklas (pailga reljefo forma), bet ir istorinis paminklas, kuris dar vadinamas „Kartuvių kalnu“ (čia buvo kariami 1863 m. Sukilimo

dalyviai ir jų rėmėjai) bei čia stovi vienas iš dviejų Lietuvoje net sovietmečiu nenugriautas paminklas LDK Vytautui Didžiajam, nors ir buvo banoma jį nugriauti.

Ekskursijos dalyviai trumpam sustojo prie Vyžuonų dvaro.

Aplankė dailininką, grafiką ir skulptorių Algirdą Indrašių jo sodyboje. Pasidžiaugė autoriaus skulptūromis papuošta sodyba, apžiūrėjo jo įkurtą muziejų, pasveikino gavus trečiąjį apdovanojimą ta pačia proga (tai labai retas įvykis menininkų gyvenime) – Žalgirio mūšio jubiliejaus įamžinimu.

Utenos žmonių su negalia draugijos nariai stabtelėjo prie Vyžuonos upės.

Keliauninkai eidami aplink trečią pagal senumą, išlikusią (niekad nesugriautą ir nesudegusią) Vyžuonų bažnyčią, klausėsi I. Kepalaitės pasakojimų apie unikalios bažnyčios ir miestelio istoriją. Stebėjosi, kad Jėzus Kristus čia prikaltas keturiomis vinimis, o ne trimis, kaip įprasta.

Pasidžiaugė gražiai sutvarkytomis Vyžuonų žydų kapinaitėmis. Rašytojų kalnelyje susidomėję klausėsi apie iškilius, nepritapusius prie LTSR Rašytojų sąjungos reikalavimų, ir daugiausiai dėl šios priežasties, būdami dar labai jauni ir kūrybingi, pasitraukusius iš šio pasaulio, rašytojus Antaną Masionį ir Bronių Radzevičių. Pasigrožėję dar vienu Vyžuonų architektūros paminklu – kapinių vartais, gražiai žvakutėmis tarp pušų sužibusiomis kapinėmis, keliauninkai patraukė į Užpalius.

Užpalių aikštėje apžiūrėjo paminklą šv. Florijonui, bažnyčią. Važiuodami į Šeimyniškių konglomeratą, atkreipė dėmesį į kairėje stūksančią cerkvę. Apžiūrinėdami Šeiminiškių konglomeratą, sužinojo, kaip susidaro konglomeratinės uolos (toje teritorijoje esantis žvyras, priemolis ir kitos uolienos susicementavę dėl trumpalaikio slėgio ir aukštos temperatūros poveikio), paliūdėjo, kad vandens ir vėjo erozija ardo šį neįprastą Lietuvai peizažą.

Visi energingai kopė į piliakalnį, čia anksčiau nebuvusieji, stebėjosi piliakalnio aukščiu ir dydžiu, klausėsi pasakojimų apie apylinkes.